Atmintis, kuri gyva

Atmintis, kuri gyva – Holokausto aukų pagerbimas

Rugsėjo 23-ioji Lietuvoje – ne eilinė diena. Tai Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, kai visa šalis sustoja tylai, prisiminimui ir pagarbai. Šią dieną prisimename ne tik tragišką praeitį, bet ir žmones, kurių gyvybes nutraukė neapykanta, prievarta ir abejingumas.

Rugsėjo 19-ąją, penktadienį, mūsų mokyklos mokiniai su lietuvių kalbos ir istorijos mokytojomis prisijungė prie šios svarbios atminties. Dalyvaudami Holokausto paminėjime, prisiminėme vieną skaudžiausių žmonijos istorijos skyrių – Antrojo pasaulinio karo metu vykdytą žydų bendruomenės naikinimą Lietuvoje ir visoje Europoje.

Istorijos pamokose vėl atsivėrė žaizdos, kurios niekada iki galo neužgyja. Kalbėjome apie žmones, kurie buvo nužudyti vien dėl savo tautybės, tikėjimo ar kultūros. Apie šeimas, kurių gyvenimai nutrūko per vieną akimirką, apie vaikus, kurie nebesulaukė rytojaus. Tai ne tik skaičiai vadovėliuose – tai tikros, kadaise gyvenusios asmenybės, kurių širdys plakė lygiai taip pat, kaip ir mūsų.

Vėliau keliavome į Žynių kapines, kur 1941-1942 metais buvo nužudyta apie 2000 žmonių – apylinkių žydų ir karo belaisvių. Pagerbdami Holokausto aukų atminimą, iš mažų akmenėlių sudėliojome Dovydo žvaigždę – simbolį, kuris ne tik liudija žydų tautos tapatybę, bet ir išgyvenimą, stiprybę bei tikėjimą.

Buvo jautru stovėti toje vietoje, kur istorija kalba ne žodžiais, o tyla. Kur kiekvienas medžio šlamesys, kiekvienas akmenėlis po kojomis – tai nebylus priminimas apie žmones, kurie buvo, kurie mylėjo, svajojo, kūrė...

Šis paminėjimas priminė, kad istorija išlieka gyva tik tuomet, kai ją prisimename. Kad atmintis – tai ne tik praeitis, bet ir mūsų dabarties bei ateities pamatas. Mūsų pareiga – saugoti tiesą, kalbėti apie ją, neleisti, kad ji būtų pamiršta.